Laivo žurnalas, lapkritis 3

Lapkričio 3 d. - Inma yra nenugalima. Ją už nugaros sieja daugelio metų pacifistinis karingumas ir ji į bambuką atvyko kupina energijos ir šypsenų.

Mes planavome Barselonos sceną ir tuo tarpu kalbėjomės apie tai, kas vyksta mieste. Katalonijos sostinę kerta kasdien
apraiškos: nepriklausomų politinių lyderių pasmerkimas padarė poliarizaciją ir politinis susidūrimas baigėsi aklavietėje.

Jausmas toks, kad niekas nežino, kaip iš to išeiti. Šiuo metu Barselona yra ne vienas, o du miestai: vėliau katalonams ir turistams, kurie su tuo pačiu smalsumu fotografuoja manifestacijas ir „Sagrada Familia“.

Du miestai, kurie liečia, bet neliečia vienas kito. Beveik atrodo, kad turistams renginiai yra ne kas kita, kaip vaizdingas reginys.

Tai daug pasako apie bendrą konflikto pripratimą. Ne taip tiems, kurie gyvena šiame mieste ir giliai jaučia nuoskaudą, kurią sukelia ši opozicija.

Mes organizuojame pasveikinimą Nariko Sakashita laivu, Hibakuša

Tai taip pat aptariama „Bambuko“ laive, kai rengiame pasveikinti Nariko Sakashitą, Hibakušą, išgyvenusį iš Hirosimos branduolinės bombos.

Nariko atvyksta antrą popietę su savo vertėja Masumi. Mes laukiame senos moters ir pusvalandį klaidžiojame ieškodami kopėčių, kad patektume į laivą.

Atvykęs jis palieka mus be žodžių: 77 metų ponia, kuri juda su merginos judrumu. Įlipote į laivą praktiškai be pagalbos.

Kai bomba sprogo Hirosimoje, Nariko buvo dveji metai. Visas jo gyvenimas buvo pažymėtas atomine bomba.

Sėdime aikštėje, prie stalo, kur valgome ir dirbame. Yra tyla ir lauki.

Nariko pradeda kalbėti: „Arigato…“. Ačiū, tai pirmas tavo žodis. Ji dėkoja mums už susitikimą ir už tai, kad jos išklausėme.

Jo balsas ramus, išraiška švelni, jo žodžiuose nėra pykčio, tačiau yra granito apsisprendimas: liudyti.

Seniausias iš įgulos narių prisimena Šaltojo karo metus

Seniausias iš įgulos narių prisimena Šaltojo karo metus, ilgas pacifistų eitynes ​​prieš branduolinius ginklus.

Jauniausias mažai žino, net istorija apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir ant Hirosimos bei Nagasakio numestos bombos jiems yra tolimas įvykis. Tačiau praėjo tik septyni dešimtmečiai.

„Man buvo tik dveji metai, kai sprogo bomba. Prisimenu, kad mama skalbia drabužius. Tada kažkas privertė mane skristi“, – pasakoja Nariko.

Kiti prisiminimai apie tą dieną yra tie, kuriuos jis per daugelį metų atstatė per savo motinos ir kitų šeimos narių pasakojimus.

Nariko šeima gyveno pusantro kilometro nuo bombos smūgio vietos. Jo tėvas dalyvavo kare Filipinuose, o motina ir du maži vaikai Nariko su broliu gyveno Hirosimoje.

Sprogimas juos nustebino namuose: blyksnis, tada tamsa ir iškart po stipraus vėjo, kuris sunaikino namą.

Nariko ir jos brolis yra sužeisti, motina nualpsta ir kai pasveiks

Nariko ir jos brolis yra sužeisti, motina išblėsta ir, atgavusi sąmonę, griebia vaikus ir bėga. Visą gyvenimą jo širdyje neteks kaltės nepadedant kaimyno, kuris paprašė pagalbos, palaidotas po griuvėsiais.

„Mano mama papasakojo apie tą balsą, kuris prašė pagalbos. Ji nieko negalėjo padaryti savo draugui ir kaimynui

Jis turėjo išgelbėti savo vaikus. Ji turėjo pasirinkti, ir dėl to ji visą gyvenimą jautėsi kalta“, – sako Nariko.

Su vaikais moteris bėga į gatvę, nežinodama kur eiti. Pragaras yra gatvėse: negyvi žmonės, sudužusių kūnų gabalai, žmonės, kurie nesąmoningai vaikšto su savo kūnu gyvame kūne nuo nudegimų.

Karšta, visi ištroškę ir bėga prie upės. Žmonių ir gyvūnų lavonai plūduriuoja vandenyje.

Pradeda kristi juodas lietus, tarsi anglies gabalėliai. Tai radioaktyvus lietus. Bet niekas nežino.

Motina pakiša savo vaikus po baldakimu, kad apsaugotų juos nuo to, kas krenta iš dangaus. Tris dienas miestas dega.

Hirosimos gyventojai tikėjo, kad juos pataikė galinga bomba

Niekas nežino, kas vyksta, Hirosimos gyventojai tiesiog mano, kad juos užklupo galinga nauja bomba.

Ir būtent šią akimirką Nariko prisiminimai tampa tiesioginiai: „Man buvo dvylika metų ir, kaip ir visi Hirosimos gyventojai, maniau, kad esu kitoks.

Išgyvenusieji, paveikti radiacijos, susirgo, gimė netinkami vaikai, buvo vargas, niokojimai, o mus diskriminavo, nes kiti mus laikė vaiduokliais, kitokiais. Būdama dvylikos nusprendžiau, kad niekada netekėsiu.

Nelengva suprasti, ką jie patyrė Hirosimoje po bombos.

Viena aišku: gyventojai nieko nežinojo apie radiacijos padarinius ir nesuprato, kas vyksta; ligos, deformacijos neturėjo paaiškinimo.

Ir neatsitiktinai. Istorikai užfiksavo sąmoningą ir radikalų atominės bombos poveikio cenzūrą, kuri truko mažiausiai dešimt metų.

Negalėjo būti žinoma, kad šios dvi bombos nukrito ant Hirosimos ir Nagasakio, motyvuodamos nutraukti Antrąjį pasaulinį karą ir įtikinti Japoniją pasiduoti, turės įtakos ateities kartoms.

Karas Hirosimos ir Nagasakio žmonėms dar nesibaigė.

Nariko toliau skaičiuoja. Ji pasakoja apie tai, kaip nusprendė būti gyva liudininke: „Mama nenorėjo, kad apie tai kalbėčiau. Ji bijojo, kad jie mane pažymės ir diskriminuos

Geriau užsičiaupti ir judėti toliau. Kai sutikau, koks bus mano vyras, taip pat iš Hirosimos, kažkas pasikeitė.

Mano uošvis sakė, kad mes turime pasakyti, kad mes turime paaiškinti savo patirtį pasauliui, kad ji nepasikartotų. Taigi nusprendžiau keliauti
visame pasaulyje ir papasakokite tai“.

Jis pasakoja mums sutikęs bombos sprogdintojo Enola Gay piloto sūnų

Jis pasakoja, kai lankė mokyklą JAV ir turėjo susidurti su kai kurių berniukų, nenorėjusių išgirsti, skepticizmu ir šaltumu
jo žodžiais, ir kai jis sutiko Enola Gay piloto sūnų, bombą numetusį bombą.

Praėjo beveik dvi valandos ir, nepaisant varginančio vertimo iš japonų į ispanų ir iš ispanų į italų kalbą, nebuvo laiko blaškytis.

Atėjus pertraukai, vienas iš įgulų švelniai paklausia Nariko:

„Ar norėtum arbatos?“ Yra tokių, kurie negali suvaldyti verksmo.

Lėktuve „Bambukas“ yra šiek tiek spartietiškas, vanduo dideliame puode paprastai virinamas arbatai, tame pačiame virime makaronus, tada mes išsukame maišus ir viską patiekiame su kaulais paprastuose puodeliuose.

Turime pripažinti, kad mūsų arbatos ceremonija palieka daug norimų rezultatų.

Turime pripažinti, kad mūsų arbatos ceremonija palieka daug norimų rezultatų. Įsivaizduokite, ką pagalvos mūsų svečias iš Japonijos.

Mes nuskaitydavome ją laukdami reakcijos. Paimk taurę, parodyk ryškią šypseną, nulenk galvą ir pasakyk: Arigato.

Dabar tamsu Nariko ir Masumi turi grįžti. Apkabiname, susitiksime Taikos valtyje 48 valandomis.

Netrukus po René, Inma, Magda ir Pepe pasirodymo laivu kyla mintis kartu pamąstyti, bet galų gale pasakosime savo istorijas
kol mes valgome sausainius, kuriuos jie mums atnešė.

Ir pasidarysime dar vienos arbatos. Gera būti prie bambuko su naujais draugais ir gerai manyti, kad yra žmonių tinklas, kuris metų metus atkakliai atkakliai tęsia savo darbą branduolinio nusiginklavimo srityje.

Naujas branduolinio nusiginklavimo iššūkis yra pasiekti TPN ratifikavimą 50

„Pradėdami buvome jauni, dabar turime baltus plaukus. Mes atlikome tiek daug kampanijų, patyrėme daug pralaimėjimų ir kai kurių pergalių, pavyzdžiui, ICAN tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą, 2017 m. Nobelio taikos premija“, – sako Inma.

Naujas branduolinio nusiginklavimo iššūkis yra pasiekti 50 ratifikavimą TPAN, tarptautinę branduolinių ginklų uždraudimo sutartį.

Tai yra pirmasis kovo mėn. Tikslas. Visi turėtume susirūpinti, kad pasaulyje yra 15.000 branduolinių prietaisų, iš kurių 2.000 veikia ir yra paruoštas naudoti per minutę; Europoje yra 200 branduolinių prietaisų, kurių dauguma yra Viduržemio jūroje.

Vis dėlto atrodo, kad dėmesys branduolinei energijai pasiekė valstybių ir visuomenės nuomonės prioritetų sąrašo pabaigą, nors, skirtingai nei mažieji Nariko ir japonai 1945, mes tiksliai žinome, kokias pasekmes sukelia Atominė bomba: siaubingas karas, trunkantis ištisas kartas.